Žymos
delnai, kūrinys, SEL, tu, Užmerkiu akis
Grįžtu prie ištakų šaltinio. Tenais, kur galėčiau atsigert iš mylinčių delnų. Ten visada 
manęs lauks tos pačios akys. Jos suteikia viltį, kai pavargstu, kai suklumpu arba mirštu iš troškulio. Jos dovanoja gyvybę abiems pasauliams – šiam ir gal net kitapusiniam. Jos džiaugiasi, kai pagaunu sėkmę už sprando ir vaikiškai triumfuoju nugalėjęs legioną priešų. Bet šiandien grįžtu prie ištakų. Tai ne tas pats. Nes jei dieną pavadinsite tobula, tai reikš, kad apie ją nepasakėte nieko. Ištakų šaltiniui apibūdinti nepakanka žodžių. Jis yra jūsų esybėje. Net ne širdyje, o jūsų lastelėse ir atomuose. Ir net daug giliau. Jis jūsų sieloje. Tokiomis dienomis laikas nebetenka prasmės. Nes tu neatsimeni nieko blogo, kas buvo nutikę – nesėkmių ir praradimų, išdavysčių ir nusivylimų. Jums nereikia atsakymų, nes juos ir taip žinote. Jums nereikia meilės, nes pats tampate ja. Tada viso labo supranti, jog esi žmogus – tobuliausias Kūrėjo kūrinys. Ir tik jam dėkoji už šią ypatingą dieną. Tai ir yra ištakos. Jose atradau Tave ir kaip tik šiandien atėjau atsigerti iš šio ištakų šaltinio. Tai Tu tapai mano skubančiu rytu ir bemiege naktimi.
