Žymos
Ruduo. Ir vėl ruduo. Ruduo, atėjęs lyg senas draugas kelyje. Jis vis dar čia. Jis prie 
širdies. Bet dar truputis ir beveik miegu. Po samanom. Taip, po jomis. Ir dar ant jų rašau vėl laišką tau. Žinai, beveik miegu, bet nebeužsimerkiu. Vis laukiu kai sugrįši iš namų. Iš klaidžiojimų, iš dvejonių, iš miego, iš pasaulių tolimų. Skaičiuoju laiką. Kai draugą mano susitikus, prisėsi čia. Juk dar prisėsi? Prie pat širdies. Ant samanų. Ant minkšto pakloto padėjus galvą klausysiesi, ką tau seniai buvau užrašęs. Tie žodžiai. Jie ant lapų ir ant šakų. Jie kalba naktimis, kai iškeliauju iš namų. Kai sugrįžtu ieškoti vietos, kur dar yra paunksnė, kur pasidėjęs galvą ant šaknų sugert galėčiau visą rudeninio ryto rūką.
