Važiuoju. Pro automobilio stiklą matau, kaip rožinė rytmečio saulė kyla virš laukų. Ji visada tokia 
pati, pasirodanti beveik toje pat vietoje. Po keliolikos minučių ji iš rausvos pasidarė oranžinė. Blankios spalvos po truputį atgijo. Žaluma tapo dar žalesnė. Važiuoju, nors nenorėjau niekur išvažiuoti. Kažkur giliai susikaupė sunkus gniužulas, kaustantis judesius ir mintis. O dar tu namie pasakei: „Nevažiuok”. Beveik pats patikėjau, kad dar truputis ir niekur tikrai neišvažiuosiu. Liksiu su tavimi. Išvažiavau. Saulė jau beveik „taisyklingos” spalvos apšvietė nežemišką rūką. Jis toks plonas, kad kažkaip keistai perskrodžia erdvę, lyg po rūku būtų kitas pasaulis. Medžiai ir krūmai jau irgi beveik išsivadavo iš jo. Gaila, kad to nematai… Bet gal tai tu ir sukūrei…
Rytmetinio rūko siela
28 Pirmadienis Rgs 2009
Posted in šnabždesiai
