Nėra geresnės vietos už tą, kurią parodei tu. Sėdėjai taip arti, kad jutau tavo plaukus. Šilkinius. Jie kuteno skruostą. Aksomines rankas lėtai įdėjai į mano delną. Dar akimirka ir laikas sustojo. Nustojo suktis žemė, nutilo paukščiai, sustingo žmonės ir vandenynų bangos. Likome tik mudu. „Noriu išnykti”, – tyliai sušnibždėjai. Praėjo keleri metai ir vakar vėl sėdėjome panašiai, kaip anąkart. Tik šį kartą nepasakei nieko. Nereikėjo. Viską mačiau tavyje. Ar žinai, kokie šilti tavo delnai…
Laikas, kada sustoja žemė…
11 Penktadienis Rgs 2009
Posted šnabždesiai
in