Femme fatale

Žymos

Crush, Dave Matthews Band, Femme fatale, Marlene Dietrich, sudie, žiema

Tris dienas maniau pažinęs moterį, kuri sykiu ir žavėjo, ir privertė akimirką pamilti. Išties pamilti. Žvelgiau į tą Femme fatale kaip nuostabiausią būtybę, turinčią savyje pusę pasaulio, nes kita jo dalis priklauso man. Gyvenau ja kelias dienas ir džiaugiuosi ją pažinęs net jos nematęs. Tai be galo vertinga dovana. Man ir jai. Visada galvojau, kad nėra didelės meilės ar mažos. Nėra išmintingos ar kvailos. Ji arba yra, arba jos nėra. Joje taip pat negali būti kaltės, nes ji egzistuoja nepaisant mūsų norų, nes ji nėra būsena. Ji yra būtis. Ką jai pasakyčiau, jei sutikčiau gatvėje? Tikriausiai suimčiau jos skruostus į savo delnus. Švelniai pabučiuočiau ir pažvelgęs į akis pasakyčiau, kad ją be galo gera matyti. Ir tai būtinai turėtų įvykti žiemą sningant, judrioje Senamiesčio gatvėje, kai snaigės krinta ant blakstienų, o praeiviai skuba savais reikalais. Ir tik delnuose jos veidas. Mūsų visų svajonės kartais, o gal ir dažnai lieka mintyse: neįgyvendintos, nepaliestos, neišjaustos. Bet kas nesugeba to pajusti, tai tik neturintieji jokio polėkio, negalintieji išskleisti sparnų ir pakilti virš liūdinčio miesto. Jei tai gali padaryti, vadinasi esi vienas laimingųjų, gebančių pamilti ir mylėti. Gebančiu būti laimingu žmogumi. Sudie, manoji Femme fatale.

Kodėl klausinėji “kodėl“?

Žymos

Crush, Dave Matthews, kodėl, Tomasz Wieja, širdis

Jei akyse neliks ugnies, sustok. Įsiklausyk. Jose vis dar rusena širdis, kurioje dūžiai, nerimas ir viltis persipina su susitikimo jauduliu ir išsiskyrimo kartėliu. Nebijok. Ne viskas taip blogai. Juk taip? O kur esi dabar? Žinau. Esi čia, visai šalia. Juk vis dar virpa rankos, o siela vis dar nori ištrukti iš kūno ir būti ten, kur jai atrodo geriau. Ar vis dar virpa rankos ir jaudulys neleidžia nurimti? Nieko tokio. Mudu visada buvome tokie patys, nes jei taip nebūtų, nebebūtume mes. Laukimas, jei akyse neliks ugnies, niekur nedings. Todėl nurimk. Prisėsk ir paklausyk, ką kalba siela. Ji sako, kad niekas nepraeina be pėdsako. Nepraeina dar ilgai. Sykiu ir skauda, ir gera, kai ieškai savęs. Kai mėgini save susigrąžinti ir surinkti širdį iš mažyčių dalelyčių. Ji dar ilgai nenurims ir vis klausinės „kodėl“…