Laikrodininkas: antroji knyga

Antroji “Laikrodininko“ knyga jau sparčiai kuriasi. Galiu tik pakuždėti pačią pradžią, o toliau – sekite naujienas. Preliminari išleidimo data – 2014 m. pavasaris.

xxx

Jei matai spaudžiamą vargšą ir teisingumo bei tiesos iškraipymą krašte, nesistebėk, nes aukštą stebi aukštesnis už jį, o virš jų yra dar aukštesnis

Ekleziasto 9:5

xxx

„Nurimk“.
„Aš nesuprantu“.
„Sakau, nurimk. Viskas gerai“.
„Kodėl taip sakai“.
„Nes viskas yra gerai. Tu su manimi“.
„Ar tai nebepasikartos?“
„Ne. Greitai mudu būsime visada kartu. Man tik reikės tave surasti. Paskutinį kartą“.
„Bet aš nesuprantu“.
„Aš juk tau sakiau“.
„Ką man sakei?“
„Tau dabar sunku suprasti, todėl pirmiausiai tau reikia nurimti“.
„Kodėl?“
„Todėl, kad tau sakiau, jog išeiti galėsi tik tada, kai jausiesi laisvas. Kai atidirbsi karmą, išmoksi pamoką. Tik kai išsilaisvinsi galėsi išeiti ramia širdimi ir prisijungti prie manęs. Ir tik tada mudu neišsiskirsime. Priešingu atveju klaida pasikartos vėl ir vėl, o aš jau pavargau“.
„Ar tu esi mano vedlys?“
„Ne. Jie jau pakeitė mano lemtį anksčiau, nes nusižengiau taisyklėms“.
„Ar gailiesi dėl to?“
„Kvailuti. Tu ir praėjusį kartą klausei to paties. Bet sakau – nesigailiu nė trupučio. Juk jei nebūčiau nusižengusi, nebūčiau pažinusi tavęs“.
„Bet kodėl taip dega kūnas?“
„Nurimk. Tu neturi jo. Tau tik atrodo, kad jis dega. Tai liekamieji reiškiniai“.
„Paaiškink man“.
„Mes neturime laiko. Noriu dar šią akimirką pabūti su tavimi“.
„Mudu greitai išsiskirsime?“
„Taip“.
„Ar ilgam?“
„Nežinau. Tai priklauso ne tik nuo mūsų“.
„Ar pažinsiu tave?“
„Greičiausiai ne, bet prisimink – mudu palikome vienas kitam ženklus. Tu juos žinosi. Pažinsi iš karto“.
„Ar jie…“
„Nutilk. Pagalvok apie ką nors kitą. Ženklai dabar nesvarbūs, bet tu juos pažinsi. Aš pažadu“.
„Koks bus tavo vardas?“
„Jie niekada nepasako vardų, nes tada lengvai rastume vienas kitą“.
„Dabar man baisu“.
„Nebijok. Tai paskutinis kartas. Aš padarysiu viską, kad tave rasčiau vėl“.
„Kodėl tu dabar nusiminusi?“
„Nes jau laikas. Man sunku bus tave rasti, bet aš labai pasistengsiu. Aš pažadu“.
„Kodėl aš negaliu ieškoti tavęs?“
„Nes tu, skirtingai nei aš, nenusižengei taisyklėms“.
„Neišeik. Sugrįžk… grįžk! Dieve, tai vėl prasideda… Grįžk!… Maldauju…“

Kelios sekundės

Žymos

, , ,

Dar pasilik minutei. Kad ir kelioms sekundėms. Nes draskosi širdis, bjaurybė. rankosPamišėlė, netikėlė naivumo savo, kur sielą pradangina. Dar pasilik trumpam. Nes širdžiai reik nemirtingumo. Kelioms dienoms ar bent jau parai. Kad ji galėtų plakt taip pat, kaip ir dabar, kai drąskosi skilveliai. Iš jaudulio. Iš nekantrumo. Taip pat, kaip burėms reikia vėjo ar gero žodžio nuskriaustam varguoliui, ar žemei tyro lašo. Tik dar kelioms sekundėms nenueiki. Sustok, meldžiu! Pažvelk, ar nematai, ką sako akys. Tai tavo akys! Suimk pirštus. Jie irgi tavo. Dar pasilik…

Diena, kada tampi…

Žymos

, , , ,

Grįžtu prie ištakų šaltinio. Tenais, kur galėčiau atsigert iš mylinčių delnų. Ten visada nuotaikamanęs lauks tos pačios akys. Jos suteikia viltį, kai pavargstu, kai suklumpu arba mirštu iš troškulio. Jos dovanoja gyvybę abiems pasauliams – šiam ir gal net kitapusiniam. Jos džiaugiasi, kai pagaunu sėkmę už sprando ir vaikiškai triumfuoju nugalėjęs legioną priešų. Bet šiandien grįžtu prie ištakų. Tai ne tas pats. Nes jei dieną pavadinsite tobula, tai reikš, kad apie ją nepasakėte nieko. Ištakų šaltiniui apibūdinti nepakanka žodžių. Jis yra jūsų esybėje. Net ne širdyje, o jūsų lastelėse ir atomuose. Ir net daug giliau. Jis jūsų sieloje. Tokiomis dienomis laikas nebetenka prasmės. Nes tu neatsimeni nieko blogo, kas buvo nutikę – nesėkmių ir praradimų, išdavysčių ir nusivylimų. Jums nereikia atsakymų, nes juos ir taip žinote. Jums nereikia meilės, nes pats tampate ja. Tada viso labo supranti, jog esi žmogus – tobuliausias Kūrėjo kūrinys. Ir tik jam dėkoji už šią ypatingą dieną. Tai ir yra ištakos. Jose atradau Tave ir kaip tik šiandien atėjau atsigerti iš šio ištakų šaltinio. Tai Tu tapai mano skubančiu rytu ir bemiege naktimi.

Femme fatale

Žymos

, , , , ,

Tris dienas maniau pažinęs moterį, kuri sykiu ir žavėjo, ir privertė akimirką pamilti. Marlene DietrichIšties pamilti. Žvelgiau į tą Femme fatale kaip nuostabiausią būtybę, turinčią savyje pusę pasaulio, nes kita jo dalis priklauso man. Gyvenau ja kelias dienas ir džiaugiuosi ją pažinęs net jos nematęs. Tai be galo vertinga dovana. Man ir jai. Visada galvojau, kad nėra didelės meilės ar mažos. Nėra išmintingos ar kvailos. Ji arba yra, arba jos nėra. Joje taip pat negali būti kaltės, nes ji egzistuoja nepaisant mūsų norų, nes ji nėra būsena. Ji yra būtis. Ką jai pasakyčiau, jei sutikčiau gatvėje? Tikriausiai suimčiau jos skruostus į savo delnus. Švelniai pabučiuočiau ir pažvelgęs į akis pasakyčiau, kad ją be galo gera matyti. Ir tai būtinai turėtų įvykti žiemą sningant, judrioje Senamiesčio gatvėje, kai snaigės krinta ant blakstienų, o praeiviai skuba savais reikalais. Ir tik delnuose jos veidas. Mūsų visų svajonės kartais, o gal ir dažnai lieka mintyse: neįgyvendintos, nepaliestos, neišjaustos. Bet kas nesugeba to pajusti, tai tik neturintieji jokio polėkio, negalintieji išskleisti sparnų ir pakilti virš liūdinčio miesto. Jei tai gali padaryti, vadinasi esi vienas laimingųjų, gebančių pamilti ir mylėti. Gebančiu būti laimingu žmogumi. Sudie, manoji Femme fatale.

Šį rudenį, jį užkalbėjai laukimu

Žymos

, , , ,

Šį brandų rudenį. Jį užkalbėjai laukimu. Jį užkalbėjai pasidabruota snaudžiančialietus žole. Atgyjančia, kai saulei patekėjus voras ima pinti naują giją. Jau greit pradės kalbėti medžiai, kurie pabers lapus. Ten surašyti ir Tavo norai. Kaip man atskirt, kada iš didelio dangaus pabirs tavieji. Kaip man žinot, kuriam lape Tu užrašei laukimą, o kuriame kūrėjas paskyrė laiką mudviem susitikt. Dar vakar šito klausinėjau medžių, bet šiandien jau atsakymą žinau. Nes šiąnakt kalbėjausi su Likimu. Apie Tave. Apie mane. Ir einant mums gelsvai žibinto nuspalvintu naktiniu takeliu Likimas klausinėjo, kodėl man taip svarbu žinoti, kur Tu esi. Jam atsakiau, kad nėr atsakymo į tai. Tiesiog šį rudenį. Tai Tu jį užkalbėjai laukimu.