Žymos

, , , , ,

Tris dienas maniau pažinęs moterį, kuri sykiu ir žavėjo, ir privertė akimirką pamilti. Marlene DietrichIšties pamilti. Žvelgiau į tą Femme fatale kaip nuostabiausią būtybę, turinčią savyje pusę pasaulio, nes kita jo dalis priklauso man. Gyvenau ja kelias dienas ir džiaugiuosi ją pažinęs net jos nematęs. Tai be galo vertinga dovana. Man ir jai. Visada galvojau, kad nėra didelės meilės ar mažos. Nėra išmintingos ar kvailos. Ji arba yra, arba jos nėra. Joje taip pat negali būti kaltės, nes ji egzistuoja nepaisant mūsų norų, nes ji nėra būsena. Ji yra būtis. Ką jai pasakyčiau, jei sutikčiau gatvėje? Tikriausiai suimčiau jos skruostus į savo delnus. Švelniai pabučiuočiau ir pažvelgęs į akis pasakyčiau, kad ją be galo gera matyti. Ir tai būtinai turėtų įvykti žiemą sningant, judrioje Senamiesčio gatvėje, kai snaigės krinta ant blakstienų, o praeiviai skuba savais reikalais. Ir tik delnuose jos veidas. Mūsų visų svajonės kartais, o gal ir dažnai lieka mintyse: neįgyvendintos, nepaliestos, neišjaustos. Bet kas nesugeba to pajusti, tai tik neturintieji jokio polėkio, negalintieji išskleisti sparnų ir pakilti virš liūdinčio miesto. Jei tai gali padaryti, vadinasi esi vienas laimingųjų, gebančių pamilti ir mylėti. Gebančiu būti laimingu žmogumi. Sudie, manoji Femme fatale.