„Štai, imk“, – man pasakei, pakėlus akmenį nuo žemės, pridurdama, jog kai tavęs neliks, turėsiu bent jau tai, ką 
susirinksiu kelyje. Jį rūpestingai įsidėjau į kišenę. Ir dar vėliau, nužvelgusi neramią jūrą, ir apkabinus kaklą rankom pasakei: „Tokių daiktų bus daug ir visokių, kaip bet kuri kita diena, kurią praleidžiu su tavim“. Po metų mažniekiais išgražinom visus namus: sudžiuvęs klevo lapas ir bilietas į keltą, ištrūkusi saga ir vėl tas pats akmuo nuo jūros. Ir dar daugybė smulkmenų, kurios mus perkėlė per laiką, kai žvelgdavom į juos šypsodamiesi į akis. Tiktai detalėse galėjom atpažinti vienas kitą. Bet vieną dieną mažniekius radau už durų. Paaiškinai, kad smulkmenų nereikia jau. Kad netvarka užgožia tvarką, todėl jei trokštu, galiu suspėti pasiimti tai, kas man brangu. Tą dieną norėjau pasiimti laiką.
Mažniekiai iš laiko
15 Ketvirtadienis Rgp 2013
Posted in šnabždesiai
