Žymos

, , , ,

Pirmuoju romano „Laikrodininkas“ skaitytoju tapo mano geras bičiulis, žymiausias Lietuvos smuikininkas Vilhelmas Čepinskis. Paprašiau jo  kaip kūrėjo įvertinti knygą ir visai neseniai į mobilaus ryšio telefoną įkrito jo žinutė:
„Knygoje perskaityti apmąstymai ir frazės paveikia taip giliai, jog net pats stabteli ir susimąstai: kaip išties viskas turi būti?Ar tikrai mes žinome, kur einame… Ar matome tą galinę, dar sąmoningą, stotelę? Ar žmogus nesipriešindamas savo prigimčiai ir sielai iš tikrųjų neturi kitos išeities, kaip tik kentėt dvasines kančias? Kam tuomet duotas protas?! Tačiau per išgyvenimus mūsų siela tobulėja, nors kūnas nyksta. Bet net ir tai pranyksta tame taške, kai gali ramiai, oriai ir su vos kiek pastebima veide pasididžiavimo išraiška tyliai ištarti prieš išeinant amžinybėn: „Aš patyriau viską ir esu laimingas. Svarbiausia, kad čia lieka laimingi tie, dėl kurių gyvenau“.