Žymos

, , , ,

Šiąnakt nubudau be jokios priežasties. Nežinau kodėl, bet apėmė keistas nerimas, ar kartais nepradingai ir vis dar esi šalia. Patikrinu. Tu vis dar čia ir ritmingai kvėpuoji. Tada nurimstu ir pradedu svarstyti nerimo priežastį. Juk kartu einame jau seniai. Keista, ar ne taip? Tikrai žinau, kad žingsniuosime ir ateityje tolyn. Tol, kol pavargsime arba kol vienam iš mūsų įsiskaudės kojos arba sąnariai. Galbūt pervargs širdis ir prireiks poilsio. Jei kelio gale pavargsi pirmoji ir negalėsi daugiau eiti, įsikibsiu į parankę. Kad jaustumeis tvirčiau, kad žinotum, jog esu šalia, nes tokia mudviejų lemtis. Bet jei kartais pavargsiu pirmas, kas tuomet? Tada tikiuosi paskutiniame žvilgsnyje išvysti tavo akis. Tai ir prakeiksmas, ir lemtis. Abu viename.