Žymos

, , , ,

Kalbėjau Žemei apie tave, kada buvai išėjus. Bandžiau jai pasakot apie laukimą dienomis. Ji sakė, kad skaudesnės naktys. „Jos atima ir sielą. Ar ją vis dar turi?“ Ką atsakyti jai galėjau? Ničnieko. Tada ji atsisėdusi prie pat manęs, padėjusi ant rankos delną ir pažiūrėjus į akis paklausė, ką padaryt galėtų, nes sielai reikia grįžti būtinai. „Jai reikia grįžt tenai, kur jos namai“. Minutę pagalvojau ir atsigręžęs pasakiau: „Pakanka to, kad čia esi“. Nuo tos dienos su ja neišsiskyrėm ir naktį puošėm žvaigždėmis.